The Egg
Written by Andy Weir
Translated by Simas Zikaras
Tuo metu, kai mirei, buvai pakeliui namo.
Tai buvo autoavarija. Nieko ypatingai išskirtinio neįvyko, tačiau visgi baigėsi tragiškai. Miręs palikai namuose žmoną ir du vaikus. Tavo mirtis nebuvo skausminga. Greitoji pagalba darė viską, kad tave išgelbėtų, tačiau buvo beprasmiška. Tavo kūnas buvo taip subjaurotas, kad patikėk manim, galbūt taip netgi geriau.
Tuomet sutikai mane.
– Palauk... Kas atsitiko? – paklausei. – Kur aš?
– Tu mirei, – atsakiau tiesiai šviesiai. Nebuvo prasmės vynioti žodžių į vatą.
– Pamenu... Sunkvežimį.. Jis slydo...
– Aha, – linktelėjau.
– Aš... Aš miriau?
– Aha. Bet neturėtum dėl to jaustis blogai. Visi miršta, – paaiškinau.
Apsidairei. Nieko nebuvo. Tik tu ir aš.
– Kas čia per vieta? – paklausei. – Ar čia pomirtinis gyvenimas?
– Daugmaž, – atsakiau.
– Ar tu dievas? – paklausei.
– Aha, – atsakiau. – Aš esu Dievas.
– Mano vaikai... Mano žmona... – pratarei.
– O kas dėl jų?
– Ar jiems viskas bus gerai?
– Tai būtent tai, ką aš ir noriu matyti, – pasakiau. – Tu mirei, o tavo didžiausias rūpestis yra tavo šeima. Tai išties šaunu.
Tu žiūrėjai į mane su pasigėrėjimu. Visgi tau aš neatrodžiau panašus į Dievą. Atrodžiau kaip eilinis vyras. Ar moteris. Kažkokia miglota autoritetinga būtybė. Labiau kaip pradinės mokyklos mokytoja, nei Visagalis.
– Nesirūpink, – pasakiau. – Jiems viskas bus gerai. Tavo vaikai prisimins tave kaip tobulą visais atžvilgiais. Tavo žmona išoriškai tavęs gedės, bet slapčia jaus palengvėjimą. Atvirai sakant – jūsų santuoka po truputį byrėjo. Jei tau nuo to bus nors kiek geriau, galiu pasakyti, kad ji jausis labai kalta dėl jaučiamo palengvėjimo.
– Ak... – atsidusai. – Tai kas dabar? Keliausiu į rojų arba pragarą ar panašiai?
– Nei ten, nei ten, – atsakiau. – Tu būsi reinkarnuotas.
– Aaa, – nustebai. – Tai vis dėlto induistai buvo teisūs...
– Visos religijos tam tikra prasme yra teisios, – atsakiau. – Eime su manim.
Tu nusekei paskui mane į tuštumą.
– Kur mes einam?
– Niekur konkrečiai, – atsakiau. – Tiesiog maloniau kalbėtis vaikštant.
– Tai koks gi tikslas? – paklausei. – Kai gimsiu iš naujo, būsiu tiesiog baltas popieriaus lapas, tiesa? Kūdikis. Ir visa mano patirtis ir viskas, ką veikiau šiame gyvenime, nebeturės prasmės.
– Netiesa! – atsakiau. – Savyje tu turi visas žinias ir visą patirtį iš visų tavo praeitų gyvenimų. Tiesiog šiuo metu tu jų neprisimeni.
Sustojau ir uždėjau rankas tau ant pečių.
– Tavo siela yra puikesnė, gražesnė ir didesnė, nei kada nors galėtum įsivaizduoti. Žmogaus protas gali suvokti tik mažytę kruopelę to, kas tu esi. Tai tas pats, kaip įkišti pirštą į stiklinę vandens norint patikrinti, ar jis karštas, ar šaltas. Tu įkiši mažytę dalelę savęs į indą, o kai ją ištrauki, perimi visą patirtį, kurią ji patyrė.
– Tu buvai žmogus pastaruosius 48 metus, – toliau aiškinau aš, – ir dar neišsilaisvinai, kad pajustum likusią savo neaprėpiamą sąmonę. Jei pabūsime čia ilgiau, pradėsi viską prisiminti. Bet nėra prasmės tai daryti po kiekvieno gyvenimo.
– Tai kiek gi kartų aš buvau reinkarnuotas?
– Oi, daugybę. Didžiulę daugybę. Ir į daugybę skirtingų gyvenimų, – pasakojau. – Šį kartą tu būsi kinietė mergaitė 540 metais.
– Palauk, palauk? – sumikčiojai. – Tu siunti mane atgal laiku?
– Formaliai kalbant, tikriausiai tu teisus. Laikas, toks kaip tu jį supranti, egzistuoja tik tavo visatoje. Ten, iš kur aš esu, viskas kitaip.
– Iš kur tu? – paklausei.
– Ak, tikrai, – atsakiau, – aš esu iš kažkur. Iš kažkur kitur. Ir ten yra daugiau tokių kaip aš. Suprantu, kad norėtum sužinoti, kaip ten viskas atrodo, bet atvirai sakant, tu nesuprastum.
– Ak... – pratarei tu, šiek tiek nusivylęs. – Bet palauk. Jei aš būnu reinkarnuojamas į kitus laikotarpius, gali būti, kad kažkada gyvenime buvau sutikęs save.
– Žinoma. Tai vyksta nuolat. Bet kadangi tuo metu tiek tu, tiek tas, kurį sutinki, žinote tik apie savo gyvenimą, tu net nežinai, kad tai vyksta.
– Tai kokia gi viso šito prasmė?
– Rimtai? – paklausiau. – Rimtai? Tu klausi manęs apie gyvenimo prasmę? Ar tai ne šiek tiek stereotipiška?
– Tai visai logiškas klausimas, – tu buvai atkaklus.
Pažvelgiau tau į akis.
– Gyvenimo prasmė, priežastis, dėl kurios sukūriau visą šią visatą, yra tam, kad tu subręstum.
– Turi galvoje visą žmoniją? Nori, kad mes subręstume?
– Ne, tik tu. Sukūriau šią visatą dėl tavęs. Sulig kiekvienu nauju gyvenimu tu augi ir bręsti, tavo intelektas tampa vis didesnis ir nuostabesnis.
– Tik aš? O kaip dėl visų kitų?
– Nėra visų kitų, – atsakiau. – Šioje visatoje esi tik tu ir aš.
Žiūrėjai į mane sumišusiu žvilgsniu.
– Bet visi žmonės žemėje...
– Visi jie – tu. Skirtingos tavo reinkarnacijos.
– Palauk. Aš esu visi?!
– Pagaliau pradedi suprasti, – atsakiau ir sveikindamas patapšnojau tau per petį.
– Aš esu kiekvienas žmogus, kuris kada nors yra gyvenęs?
– Arba kuris kada nors gyvens – taip.
– Aš prezidentas Abraomas Linkolnas?
– Tu taip pat ir jį nušovęs John Wilkes Booth.
– Aš esu Hitleris? – ištarei išsigandęs.
– Tu ir visi tie milijonai, kuriuos jis nužudė.
– Aš esu Jėzus?
– Ir visi tie, kurie buvo jo pasekėjai.
Tu tylėjai.
– Kiekvieną kartą, kai ką nors terorizavai, – pasakojau, – tu terorizavai save. Kiekvieną gerą darbą, kurį padarei, padarei sau. Kiekviena linksma ir liūdna akimirka, kurią kada nors patyrė bet kuris žmogus, arba kurią dar tik patirs –tavo patirtis.
Tu kuriam laikui susimąstei.
– Kam? – paklausei manęs. – Kam visa tai daryti?
– Nes vieną dieną tu būsi toks, kaip aš. Nes štai kas tu esi. Tu vienas iš mūsų. Tu mano vaikas.
– Negali būti, – ištarei skeptiškai. – Nori pasakyti, kad aš esu dievas?
– Ne. Dar ne. Tu vaisius. Tu vis dar augi. Kai pergyvensi visų laikų kiekvieno žmogaus gyvenimą, būsi užaugęs ir galėsi gimti.
– Tai visa visata, – bandei paaiškinti, – tai tik...
– Kiaušinis, – pabaigiau. – Dabar jau laikas tau pereiti prie tavo kito gyvenimo.
Ir aš nusiunčiau tave tęsti tavo kelionės.